Vakaras

Vakaras

2024 m. kovo 27 d., trečiadienis

Velykų kiaušinio simbolio mįslės

K. K. Šiaulytis. Antelė. 2024.
 Humorografinis atvirukas

Kęstutis K. Šiaulytis 

Velykų kiaušinio simbolio mįslės

 Kiaušinis, mūsų padangėse, kur tokios raiškios metų laikų permainos, matyt nuo seniausių laikų buvo slaptingas pavasario, atgimstančios gamtos simbolis. Suomių ir kitų šiaurės tautų mituose pasakojama, jog pasaulis atsiradęs iš anties padėto kiaušinio. Tai nepaprastai gražus, įžvalgus mintijimas! Antis – visų keturių stichijų: vandenų, žemės, oro ir gyvybinių galių (ugnies) paukštis. Mąslia poetika perteikta svarbi idėja – pasaulis atsirado, nes būtybė, kuri talpina savyje visa ką, panoro jį sukurti, tarsi išskleisti iš savęs gyvybės begalybę. Bet ir daugelio kitų tautų mituose, religiniuose tekstuose, minimas, apdainuojamas kosminis kiaušinis, iš kurio kilo žvaigždynai, saulė, mėnulis, jūrų vandenys, gimė dievai ir deivės.

 Pas mus, Velykų kiaušinis – margutis, jau seniai tapo taip laukiamų Velykų švenčių simboliu. Žymus Lietuvos etnologas Juozas Kudirka (1939-2007) su pakilia nuostata parašytoje knygelėje „Velykų šventės“ (leidykla „Mintis“, 1990 ir 1992), pasitelkdamas Vaižgantą, M. Valančių, Žemaitę. L. A. Jucevičių, B. Buračą ir kitus autorius, keliauja po visą Lietuvą, nuklysta net į XIX-ojo amžiaus pradžią, atskleisdamas Velykų daugiareikšmį margumą. Su svarbiausia religine švente – Kristaus prisikėlimu, tarsi vilnietiškoje verboje, Velykose šypsosi ir liaudies papročių, pagoniškų tradicijų, burtininkavimo, gamtinės magijos, ateities spėjimų, žaidimų ir linksmų šėlionių pynė. Pasirodo, bažnyčioje pašventintos verbos tinkamos ne tik namams papuošti, jomis būdavo smilkomi ir plakami per Jurgines į ganyklas išgenami gyvuliai, o ir, „kad iš raisto išsinešdintų gyvatės, reikėdavo ten mesti verbos šakelę“. J. Kudirka dėmesingai aptaria margučių dažymą, skutinėjimą, raštavimą, Didžiojo šeštadienio apeigą – ugnies ir vandens šventinimą, namų patalpų puošimą, Velykų ryto papročius, Velykų pusryčius, Atvelykio svetauninkus. Matyt, jau praėjusiame amžiuje liko etnografo aprašyti Velykų naktį prie bažnyčių rengti patrankų saliutai, šaudynės, sodybų svečiai lalauninkai – skambių oracijų giesmininkai, bet dar prisimenami „žalnieriai“, persirengėliai, dar žvali linksmuolė Velykų bobutė. Margučių ridenimo, daužymo, kiaušiniavimo, sūpuoklių linksmybėse ir dabar visi dalyvaujame. Mane sudomino vienas smagus gavėnios išvarymo būdas – „silkės“ gainiojimas. Knygutėn, pasakojimas atkeltas iš M. Valančiaus „Palangos Juzės“. Vyskupas tą veiksmą stebėjo Rokiškyje, 1866 metais. Ten, Didžiosios savaitės trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį vaikai tampydavo po bažnyčios šventorių prie virvutės pritvirtintą lentelę, ant kurios kreida ar anglimi „išrašyta“ (nupiešta) silkė, o kiti „čakš-čakš plaka su žilvičiais silkę, kaipo jau nebereikalingą“. Tokia žaismė vyko ir Skaudvilėje 1942 m.

 Antrajame knygutės leidime, J. Kudirka plačiau aprašo Vilniaus verbas, Vėlių Velykas, kambarių puošimą šiaudų sodais, o gal, trečiajame, būtų paminėjęs dar vieną, kiek kitokį, Velykų šventės aspektą. Jau nuo XX amžiaus pradžios, Lietuvoje puikia kultūrine tradicija tapo svetur gyvenančius artimuosius, bičiulius su Šv. Velykomis sveikinti siunčiamais paštu atvirukais. Tarpukario Lietuvoje, kai vis daugiau žmonių palikdavo gimtąsias sodybas, išvykdavo miestan mokytis ar „laimės ieškoti“, linkėjimai margasparniais atvirukais tapo labai populiarūs. Užklupus sovietmečiui, kai bet kokie religiniai leidiniai buvo tiesiog draudžiami, žmonės įsigydavo rankų darbo ar fotografiniu būdu parengtus, slapta platinamus Velykinius, Kalėdinius atvirukus bei dvilapius sveikinimus – atvartukus.

 Šiais laikais, vaizdingi Šv. Velykų linkėjimai skrieja po pasaulį, jau kosminiais matais skaičiuojamu greičiu!


Velykinis atvirukas. Išleistas Lietuvoje, apie 1930 m.

K. K. Šiaulytis. Kiškis – dailininkas. 2022.
 Humorografinis sveikinimas

P. Galaunė. Velykų atvirukas. 
Kl. Skabeikos leidinys, 1916 m.

Velykinis atvirukas išleistas Vokietijoje,
 išsiųstas Rygoje, 1913 m.

Velykinis atvirukas išleistas Lenkijoje,
 Krokuvoje, išsiųstas į Naująją Vilnią, 1939 m.

Straipsnis spausdinamas
 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" Nr. 13, 2024

 

2024 m. kovo 20 d., trečiadienis

PAUKŠČIŲ PAVASARIAI

 

K. K. Šiaulytis. Žurnalo „Žaliasis laikraštis“ viršelis. 
1993 Nr. 3, kovas

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje 

PAUKŠČIŲ PAVASARIAI

Kalendorius pagaliau pažėrė lauktuvių: kovo 20-oji – Pasaulinė Žemės diena! Visoje mūsų planetoje – lygiadienis, tamsa ir šviesa parą pasidalino pusiau. Bet mūslaikiams, gyvenimą stebintiems pro kompiuterio langelį, tai nelabai aktualu – stebuklingasis veidrodėlis net vidurnaktyje spindi neblėstančia žydruma! Lygiadienis tegul džiugina botanikus, o kai kam smagus ir beribis, sėdmaišių gilumoje nugrimzdęs rojus!

 Saulės šypsenos pažadino pavasarį, o šis basakojis sodininkas, savo ruožtu budina visokiausią žemės žalumą, kaip ir mieguistus požemių gyvius. Tolimuose užjūriuose nuobodžiavę paukščiai, irgi pajuto namų trauką, o vietinės didžiosios zylės, jau nuo sausio vidurio šaipėsi iš pastogėse nukarusių ledokšnių – ragino greičiau varvėti: „Virvyt, tikvyt!“. Didžiojo sodininko rūpesčiu, kol nesužaliavo medžių lapija, pirmiausia žiedais skleidžiasi miškelių, parkų žemaūgiai augmenys: žibuoklė, šalpusnis, rūtenis, plautė, vištapienė, kiek vėliau prasideda baltažiedžių ir geltonžiedžių plukių tvanas. Tik pavasarį, nuo ankstyvo ryto iki sutemų, medynus, tarsi kokia vientisa marška gaubia paukščių giesmių pynės: krykštauja varnėnai, tyliai skamba mažesniųjų zylių varpeliai, lyg birbynės versmė nuaidi bukučio linksmas pasažas. Jei parskrido kikiliai, tai jie vienas su kitu lenktyniaudami sugeba už keturis balsuoti. Tik atsidūrę tarp eglių išgirsite mielą mažiausių Lietuvos paukščių – nykštukų, tylų svirpimą, jie, net per uodo skrydį nenutolsta nuo savo žaliaskarių sodybų, o guvioji, visur esanti liepsnelė, teikiasi prisijungti, tik kai kiti tyli...

 Vargu ar esat girdėję, matę, paukštelį vardu liputis. Jei kada ir užgriebė žvilgsnis, gal palaikėte kokiu sulysusiu žvirbliu. Bet, jei buvodami sename parke ramiai elgsitės, liputis mielai su jumis susipažins, jie mėgsta su žmonėmis pabendrauti. Kai užverčiate galvą norėdami pasigrožėti žaibu į parko alėjos liepą kritusiu geniu, nė nepastebite, kaip prie tos pačios liepos šaknų iš kažkur nusileido toks mažiukas, lyg sparnuotas driežiukas, vikruolis. Apsimeta, kad jūs jam nerūpite, skubriai sukdamas spirales aplink medžio kamieną kopia aukštyn, laibu lenktu snapeliu vis kapstydamas iš po žievės gūbrių mikroskopinius padarėlius. Pasiekęs numatytą aukštumą, nė nepailsėjęs, vėl akmeniu puola prie gretimo medžio šaknų, vėl kartoja savo žygį. Vienas toks drąsuolis man pademonstravo, jog moka spirale ir skraidyti. Kiek palypėjęs jam įprastu būdu, netikėtai plastelėjo, ėmė suktuku skrieti aplink kamieną, vos ne liesdamas jį sparnais. Aukščiausio lygio pilotažas!

 Liputis sveria 8 gramus. Kad suvoktume, koks gamtos stebuklas yra paukštis, atlikime tokį tyrimą. Į stikliuką įpilkite 100 g vandens, tada išliekite į lėkštutę jo dešimtadalį – turėsite 10 gramų materijos. Pažvelkite, maždaug iš to kiekio sudaryta visa lipučio konstrukcija: skeletas, raumenys, plunksnos ir kita. O dar, jam užtenka energijos kiaurą dieną skraidyti ir laipioti medžiais! Vaizdumo dėlei, pateiksiu ir kitus šio mažylio duomenis: visas ilgis – 132 mm, atstumas tarp išskleistų sparnų galų apie 193 mm.

 Lipučio bendražygis, skardžiabalsis bukutis, matyt vardą gavo dėl trumpai nurėžtos uodegos. Šis žvitrus, melsvais sparnais, balta krūtine, kaštoninio rudumo pauodegiu, dar pasipuošęs ir juodu dryžiu nubrėžtu nuo snapo, beveik iki sparno. Jis irgi trumpakojis, medžių kamienų laipiotojas, tik tai daro atvirkščiai, nei jo margasparnis kaimynas – kopinėja kamienu pradėdamas iš aukštai, tad vis laksto žemyn galva. Matyt už judrumą, nuolatines lesalo paieškas –  gal kai kam pasirodė esantis visada alkanas, pramintas ir vilkučiu. Abu bičiuliai žiemoja Lietuvoje.

 Čia publikuoju keletą iliustracijų, kurias sukūriau kadaise mano leistam žurnalui vaikams – „Žaliasis laikraštis“. Akvarelėse – Buivydiškių parko slaptingi medynai.

K. K. Šiaulytis.  Buivydiškių (Šventaragio) parko liepų rikiuotė.
 2022. Akvarelė. 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Žurnalo „Žaliasis laikraštis“ vidinis,
 antrasis viršelis. 1993 Nr. 4, balandis

Aiškinamasis piešinys

A – Bukučio uoksas

B – Kuoduotosios zylės uoksas ištrešusioje kamieno dalyje

C – Lipučio lizdavietė po žievės atplaiša

D – Kikilio lizdas tarp šakų

1 – Bukutis, 2 – Kuoduotoji zylė, 3 – Liputis, 4 – Kikilis


K. K. Šiaulytis. Liepsnelė stebi mane plenere.
 2020. Akvarelė

K. K. Šiaulytis.  Juodojo strazdo buveinė.
 2020. Akvarelė, 24 x 32

Straipsnį ir iliustracijas publikuoja
 laikraštis "LIETUVOS AIDAS". Nr. 12 (2024)


2024 m. kovo 13 d., trečiadienis

Portretų albumas. XX-ojo amžiaus kūrybinės pašvaistės

K. K. Šiaulytis. Ernestas Hemingvėjus. 2015. Atvirukas

Spaudos dailininko galerija 

Kęstutis K. Šiaulytis 

Portretų albumas.

 XX-ojo amžiaus kūrybinės pašvaistės

Causerie - Pašnekų esė 

 Čia pristatau tuos praėjusio XX-ojo amžiaus herojus, kuriuos jūs, sutikę gatvėje atpažintumėte iš tolo, tačiau mano portretiniuose škicuose, šaržuose  jie kitokie, “patalpinti” atviruke (15x10 cm), atkurti tarsi aforizmo žanru.

 Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway 1899-1961). JAV rašytojas, žurnalistas, lakoniško stiliaus meistras, 1954 metais pelnęs literatūrinę Nobelio premiją. Mums geriau pažįstamas toks, kaip pavaizduotas JAV pašto ženkle, bet aš nupiešiau portretą ”Correspondence from Paris”.

 Džonas Lenonas (John Lennon 1940-1980). Lenonas gimė Liverpulyje, Anglijos uostamiestyje, kurio herbe puikuojasi kormoranas, laikantis snape jūržolę. Toks savitas vizualinis miesto ženklas tarsi iššūkis įprastiems ereliams ir liūtams, manau, išpranašavo būsimą kūrybišką Liverpulio šlovę. Tik čia galėjo rastis toks reiškinys kaip Bitlų ketveriukė, kurie, savo žinomumu gal net pralenkė kitą, d’Artanjano muškietininkų “trys plius vienas” kompaniją.

 Ivas Kleinas (Yves Klein 1928-1962). Pačiame modernizmo amžiaus sūkuryje, Prancūzijoje tapti skandalingiausiu menininku buvo sudėtinga (didelė konkurencija), bet Ivas, įvaldęs dziudo metodus juo apšauktas, įvardintas “degradavusio” vakarų meno etalonu. Per šešetą kūrybingiausių metų (1956-1962) sukūrė 1077 darbus; vienas toks neseniai parduotas už 36,5 milijono dolerių. Prireiktų plačiaformačio kalkuliatoriaus, jei ir kiti jo kūriniai būtų taip skaitlingai įvertinti. Dailininkas patentavo savo sukurtą ypatingo švytėjimo spalvą   “Tarptautinė Kleino mėlynoji”. Tokiame daže ištepliotos nuogos merginos savo kūnais margino garsiąsias Kleino drobes, o avangardinio performanso nuotraukos pasiekė net to meto sovietinės Lietuvos periodiką.

 Pablas Pikasas (Pablo Picasso 1881-1973). Ispanijoje gimusį, Paryžiuje išgarsėjusį menininką žino visi, net tie, kurie nėra girdėję žodžių “kubizmas”, “futurizmas”, “siurrealizmas”. Portrete pavaizdavau dailininko žvilgsnį jo mėlynajame kūrybos periode (1901-1904).

 Fidelis Kastras (Fidel Castro 1926-2016 11 25). Šis, pasaulį ilgai stebinęs impozantiškas politinis lyderis, 1959-aisias suorganizavęs revoliuciją Kuboje, valdė “laisvės salą” beveik pusšimtį metų. Fidelis, tarsi vis atgimstantis feniksas, savo uniformuota figūra ir vešlia barzda ne tik visą amžinybę puošė popierines laikraščių drobes, bet ir ilgais “darbo pergalių” penkmečiais gaivino socialistinių šalių lagerio vadovų sueigas šventinėse tribūnose.

 Elvis Preslis (Elvis Presley 1935-1977). Amerikiečių dainininkas, aktorius. Tai vienas iš tų, kurie savo tėvynę padarė Didžia šalimi, o dvidešimtąjį amžių įgarsino nauja gaida.

 Endis Varholas (Andy Warhol 1928-1987). Dailininkas, savo dirbtuvėje ir kino filmuose kūręs modernizmo pamatus, pats neprarado vaikino iš kaimo, iš Rytų Europos, įvaizdžio jo tėvai, atsikėlėliai iš Slovakijos.

K. K. Šiaulytis. Džonas Lenonas. 2015. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Ivas Kleinas. 2017. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Pablas Pikasas. 2015. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Fidelis Kastras. 2016. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Elvis Preslis. 2015. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Endis Varholas. 2015. Atvirukas

Straipsnis publikuojamas laikrašyje "LIETUVOS AIDAS".
Perskaityti, peržvelgti galite ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/31200-2024-03-13-

spaudos-dailininko-galerija-portretu-albumas-xx-ojo-amziaus-kurybines-pasvaistes?


2024 m. kovo 6 d., trečiadienis

MARGI MŪSŲ, SENBUVIŲ, PAVASARIAI

K. K. Šiaulytis. Humoro žurnalo “Šluota” 
viršelis, 1986 m. Nr. 5

Spaudos dailininko galerija 

Kęstutis K. Šiaulytis 

MARGI MŪSŲ, SENBUVIŲ, PAVASARIAI 

Causerie - Pašnekų esė

 Mes, senbuviai, nugyvenę daugiau nei pustuzinį dekadų, mename dar tuos laikus, kai Lietuvos pasienis į vakarus buvo gerai saugomas, o į rytus, nori nenori – atverti visi keliai. Tuomet, mokyklinukus spaliukais įrašydavo net neatsiklausus, tik ženkliuką su vaikišku Iljičiaus veiduku reikėjo pačiam nusipirkti. Pionieriais irgi tapdavome beveik visi, bet komjaunuoliais prisirpti galėjo ne bet kas, jau prasidėdavo atranka, „nepatikimų“ nepriimdavo... To laikmečio partinės patirties neturiu, tad pereisiu prie kitų atsiminimų.

 Tarptautinė moters diena – kovo 8-oji, buvo tikra „visaliaudinė“ „tarybų“ Lietuvos šventė. Jau gerokai iš anksto, spaudoje, gatvėse, įstaigose pasirodydavo plakatai su rausvaskruosčių statybininkių veidais, dažnai vaizduotos net trys – mongolidų, negridų, europidų rasės merginos simbolizuojančios tarptautinį moterų solidarumą. Ta diena suskambėdavo ir pašto atvirukuose, kur greta linksmai išraityto aštuonetuko dailininkai pripiešdavo įvairių, tačiau pageidautina – raudonų, gėlių puokštes. Smagiai Moters diena prabėgdavo visuose „darbo kolektyvuose“, jei tik čia būdavo bent viena tos lyties atstovė. Po iškilmingo minėjimo, kur garbūs įstaigos vadovai kilniaširdiškai šypsojo iš improvizuotų tribūnų, o profsąjungos pirmininkai varinėjo prakalbas tarsi valdžios palaiminimus, prasidėdavo jaukesnioji dienotvarkės dalis – prie vaišių stalo... Tą pavakarę, vyrai į namus, pas žmonas, grįždavo įsikibę dovanų ryšulėlį, nešini ir „broliškose“ Kaukazo respublikose pražydusiu gvazdiku ar tulpe. Reikšminga permaina įvyko, kai ta miela valstybinė šventė nuo 1965-ųjų paskelbta nedarbo diena. Nuo tada „užstalių minėjimai“ įgavo dar didesnį pagreitį – nutįso per dvi dienas. Ne veltui politologai sako, kad Brežnevo valdymo laikotarpis, buvo linksmiausias SSSR istorijos puslapis!

 Toje epochoje populiarus humoro žurnalas „Šluota“ (tiražas svyravo 100 tūkstančių diapazone, išeidavo du kartus per mėnesį) irgi nepraleisdavo progos savo viršeliuose teisėtai vaizduoti ne įkyrėjusius biurokratus ar kitas visuomenės ydas, o neordinarinį įvykį – Moters dieną. Ne vieną dešimtmetį, žurnalo 5-asis numeris buvo dailininkų marginamas novatoriškais šypsogeniniais sprendimas. Viršelius dažniausiai kūrę dailininkai: Andrius Cvirka, Arvydas Pakalnis, Jonas Varnas, Fridrikas Samukas netikėčiausiais mintijimo viražais atskleisdavo tos linksmybių dienos pulsą. Ir man teko laimė ne kartą ieškoti sprendimo, kaip nušviesti tą šventę nauja iliuminacija. Žurnalo vyriausiojo redaktoriaus, juo ilgus metus buvo žurnalistas, rašytojas Juozas Bulota, sprendimu, geros nuotaikos turėjo netrūkti ir kituose penktojo numerio puslapiuose: šmaikščiaraščių  autorių humoreskos, epigramos, aforizmai, kaip ir Vitalijaus Suchockio, Andriaus Deltuvos, Juozo Griušio, Valentino Ajausko, Vladimiro Beresniovo, Juozo Juozapavičiaus, Rimtauto Oškučio, Iljos Bereznicko, Leonido Vorobjovo ir kitų karikatūristų „moteriški“ piešiniai šypsojo šluotražio skaitytojams. Verta, tas ir kitas grafines, mašinraštines inovacijas iškelti dienos švieson, bet kiek nedaug, čia, šiame puslapyje, jų sutilps...

 Nuo 1990-ųjų, balsingasis kovas pasipildė dar viena, tikrai istorine data – Kovo 11-ąja. Ta diena brėško daugelį metų, bet tikrą aušrą sutikome jau Sąjūdžio metais. Radau savo 1988-ųjų piešinį, kuris te papildo pavasario nuotykių galeriją.


K. K. Šiaulytis. Humoro žurnalo “Šluota”
 viršelis, 1984 m. Nr. 5

Atvirukas “Su tarptautine moters diena”. 
Autorius nenurodytas. Valstybinė politinės
 ir mokslinės literatūros leidykla, 1961m. Tiražas 15000.

Atvirukas “Su tarptautine moters diena”.
 Dailininkė L. Ramonienė.
 Leidykla “Mintis”, 1967 m. Tiražas 200000.


K. K. Šiaulytis. Humorografija. 
Humoro žurnalas “Šluota”, 1988 m. Nr. 20.
 Šiame piešinyje autorius “įtaisė” ir savo šaržą.


Straipsnįis- pašnekų esė, spausdinamas
 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS".
Perskaityti, peržiūrėti galite ir "LA" 
internetinėje svetainėje -

2024 m. vasario 28 d., trečiadienis

Kovo ir kamščio kautynės

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas Tadui Ivanauskui

Spaudos dailininko galerija 

Kęstutis K. Šiaulytis

Kovo ir kamščio kautynės

Causerie - Pašnekų esė

 Vasario 29-oji, retai pasitaikanti data. Tačiau šiemet, šis skaitmuo, lyg čia nuolat buvęs, kabo sau sieniniuose kalendoriuose ir iš ten valiūkiškai vėpso – esmi paskutinis žiemadienis! Kai tik tą, mažagabaritinio 366 puslapių leidinio lapelį nuplėšite – prasidės pavasaris! Bet, kažkodėl, pirmasis jo mėnuo vis dar vadinasi senoviškai – „kovas“, o juk, galėtų atliepti mūsų epochos didmiesčių rūpesčius, pvz., būtų pramintas trumpu ir aiškiu šaukiniu: „Kamštis“. Tai aktuali nūdienos realija, šiame pavasarėjančiame laike į gatves pajuda papildomi kliuviniai – žiemą snūduriavę automobiliai...

 Vis tik, kas gi tą mėnesį praminė kovu? Tikriausiai, anų dienų žemdirbiška visuomenė? Bet, kodėl ne vieversio, pempės ar varnėno garbei jis pavadintas? Atsakymą radau didžio gamtos tyrėjo, profesoriaus Tado Ivanausko (1882-1970) tritomyje „Lietuvos paukščiai“ („Mintis“, 1964). Šį veikalą galima skaityti beveik kaip nuotykių knygą, mokslininkas, pasakodamas apie mūsų paukščius, pažeria asmeninių stebėjimų, patirčių atsiminimus. Įprastai, sparnuočių pažinimo veikaluose tiek ereliui, tiek zylei skirtas vienodas, dažniausiai vienas puslapis. Bet T. Ivanauskas rašo nevaržomas akademinių taisyklių. Varninių šeimos paukščius – kranklį, varną, kovą, kuosą, šarką, kėkštą ir riešutinę aptaria net 35 puslapiuose, iš jų, mėgiamam krankliui skiria 7, varnai - 9, kovui – 5 psl. Pasirodo, pastarasis, į Lietuvą parskrenda jau „kaziuko“ dienomis, ir tuoj, kaip koks artojas puola į laukus bei pievas. Žiūrėk, žalumą vos atgavusi pakalnė po jų pulko apsilankymo tarsi suarta, kovai, ieškodami skanėsto – grambuolių lervų, savo galingais snapais pasidarbavo tarsi kastuvėliais. Kai prasideda orė, kovai virtinėmis kapanojasi atsivėrusiame dirvone – visi surasti vikšrai, sliekai, lervos, pagauti vabalai, pelės telpa į ryklės maišą, tada, tas gardus valgiaraštis skraidinamas lizdan, kur jau kvaksi išsiritę jaunikliai. Kovai gyvena didelėmis kolonijomis, senų medžių viršūnėse suka šakelių lizdus, kartais, tiesiog vieną šalia kito. Išlakiame pušynėlyje ar parko alėjos didmedžiuose įsikuria šimtai juodasparnių šeimų, bet būna ir tūkstantis klykaujančių buveinių! Kartą man teko (tautosakininkų ekspedicijoje) dešimt nemigo naktų praleisti šalia tokio „miesto“, kaip tik tuomet koviukai buvo pačiam padūkime – plėšėsi nuo pat ankstyvo ryto, rodėsi, pasiklausę kurtinančio koncerto, ką tik sužaliavę medžių lapai turėtų susivynioti lyg ausys... Įdomus pastebėjimas, šį kartą knyginis, jei kada teko matyti istorines graviūras, kur vaizduojami mūšių laukuose ar žieminėse pakelėse  kritę arkliai, bei šalia tupinėjantys juodi paukščiai, tai ten – tikriausiai ne kovai. T. Ivanauskas rašo: „Dvėselienos jis nelesa, nebent tik bado verčiamas, tačiau kai kada galima jų matyti kartu su varnomis bei krankliais prie gyvulio lavono, bet dažniausiai jie ten būna dėl grūdų, esančių gyvulio žarnose ir skilvyje“.

 Dalis kovų žiemoja Lietuvoje, glaudžiasi varnų ir kuosų būriuose. Ne vienerius metus stebėjau juos gretimam kleve, sniegu apdribusiose šakose kūprojančius lyg kokius bežadžius anglies luistus. Bet, literatūroje minima, jog dažniausiai kovai gruodus praleidžia Prancūzijos, Vokietijos fermerių laukuose. Deja, pasirodo, ten jų laukia ir kitokia – gurmaniška lemtis, sumedžioti jie tampa delikatesiniu kepsniu. Tiesa, T. Ivanauskas pažymi, kad ir mūsuose buvo kas koviena smaguriaudavo.

 Pas žmones patekę globojami jaunikliai kovai ilgainiui tampa šeimyniški, draugingi sodybos kiemo senbuviai. Niekur neskuba išskristi, bendrauja ne tik su vištomis – mat, pramoksta tarti kai kuriuos žodžius. Prijaukintos varnos – atvirkščiai, skriaudžia naminius paukščius, mėgsta vagiliauti blizgančius daiktus. Kovai, palyginus su savo vikriais pusbroliais, atrodo tokie nerangūs, lėtaeigiai, savyje užsisklendę asabos. Tritomio puslapiuose profesorius vis pamini, jog paukščių psichologija įdomus tyrimų objektas. Nors ir nesu tos srities specialistas, kai stebiu pakelės berže sausio speige nervingai krūpčiojančias varnas, išgąstingai nuo viršūnės besižvalgančias kuosas, matau, ten pat tūnantis, tarsi prilipęs prie šakos kovas, atrodo ramus kaip belgas – žino, kad žiema tikrai pasibaigs ir bus čia smagiau nei užsieniuose!

K. K. Šiaulytis. Du kovai. 2015. Akvarelinė žaismė, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Žiema tirpsta. 2020. Akvarelė, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Pavasaris Žvėryne, prie Neries. 
2023. Akvarelė, 29,7 x 42

Straipsnis - pašnekų esė, publikuojamas 
laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", Nr. 9 (2024)
Publikacija patalpinta ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/31147-2024-02-29

-spaudos-dailininko-galerija-kovo-ir-kamscio-kautynes?

2024 m. vasario 21 d., trečiadienis

KELIONĖS NUOTYKIAI ASMENINĖJE BIBLIOTEKOJE

K. K. Šiaulytis. Minotauras. 2022. Plunksnos ir teptuko grafika

Spaudos dailininko galerija 

Kęstutis K. Šiaulytis

KELIONĖS NUOTYKIAI 

ASMENINĖJE BIBLIOTEKOJE

Causerie - Pašnekų esė

 Jau vieversiu prašvitusiomis vasario dienomis šalies sostinėje vyksta esminis kultūrinis reiškinys – Vilniaus knygų mugė. Manau, visi mokantys skaityti jau esame kada siautę šiame kasmetiniame “kaligrafijos” spiečiuje. Pamenate, tik smagiai dūzgiant sparnais ten įmanoma aplėkti tuos tuzinus kūrybinių laboratorijų, forumų, pristatymų, diskusijų, koncertų ir ekspozicijų. Galiausiai, išsamų VKM renginių monitoringą gali atlikti tik stilingi redaktoriai ir atdūs (žodyje praleista “i” raidė…) korektoriai! Tyrinėdamas būsimų mugės įvykių programą ir aš nepasiklydau, aptikau valandėlę, kai pažįstamas poetas Ričardas Šileika pristatys naujausią savo knygą “Pertrauka”, kurią galima perskaityti ir kaip instaliaciją ar performansą. Tikras lobis moderniai asmeninei bibliotekai!

 Pastarasis sakinys yra toks tiltukas pereiti prie pagrindinės einamojo pašnekesio temos. Pelėdakius bibliofilus, romantikus bukinistus, gotikinius antikvarus, ištisas žodžių dirbtuvių skaityklas suintrigavęs filmas “Bibliotekininkas. Likimo ieties beieškant” priminė – mes, knygiai, esame nuostabių nuotykių dalyviai!  Gero teksto puslapis – tarsi vėjo dangun iškeltas aitvaras, skraidina, kur kviečia autorius, bet kelionės giją rezga, pilotuoja – tavo vidinis pasaulis. Minimoje kino juostoje pasakojama, jog didžiųjų šalių Nacionalinės bibliotekos kyla kolonomis tarsi karališki rūmai, ten požemių salėse gūžiasi slapčiausi archyvai. Čia kaupiami ne tik naujų knygų kilometrai, reti foliantai, manuskriptai, bet ir saugomi “nedegantys” rankraščiai, dokumentai, kolekcionuojami dailės kūriniai. Gal vis dar lenktyniaujama su legendinėmis antikinio pasaulio Aleksandrijos, Pergamo knygų šventyklomis?

 Asmeninės bibliotekos, tai tarsi skaitančiųjų kosmosą atkartojantys mikropasauliai, kur gali aptikti tokį pat poezijos tomelį, žodyną, Pablo Pikaso, Pito Mondriano ar Antano Gudaičio dailės albumą, kaip ir kokioje garbingoje universiteto bibliotekoje. Neabejoju, toje jūsų namų dalyje, kurią vadinate biblioteka, knygų lentynose įsispraudę ir skulptūriniai suvenyrai iš apsilankymų Kretoje, Egipte, Bavarijoje, kabo paveikslai (šalia knygų ypač suskamba akvarelės), meiliai prižiūrimas žaliuoja koks palmėlapis stiebas primenantis biblijinius Levanto kraštus. Bet ir jūsų sekretero, komodos stalčiuose laikomi “turistinių” miestų žemėlapiai, įsigyti ar paštu gauti atvirukai, parodų bukletai, katalogai, kaip ir šeimos, giminės nuotraukų albumai, rinkiniai yra jūsų asmeninės bibliotekos dalis.

 Kai už lango – vasario pusiausniegė dargana, kur ant slyvos šakos sulipę tarsi raidės karklažvirbliai šildo vienas kito šonus, akys vijurku klaidžioja atverstos knygos kableliais ir taškais nestabdomų sakinių labirintuose…

K. K. Šiaulytis. Tapytojas Pitas Mondrianas plenere.
 2023. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Detektyvas Šerlokas Holmsas.
2015. Mano atvirukas, grafika, koliažas

K. K. Šiaulytis. Vakaras su Viljamu Bleiku
 (William Blake 1757-1827). 2017.
 Mano atvirukas, akvarelė

K. K. Šiaulytis. Kitokia kaligrafija.
 2015. DADA Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Draugingi karklažvirbliai. 2007. Škicas

Straipsnis - pašnekų esė, publikuojamas 
laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" Nr. 8 (2024)

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/31109-2024-02-21

-spaudos-dailininko-galerija-keliones-nuotykiai-asmenineje-bibliotekoje?

 

2024 m. vasario 14 d., trečiadienis

Atvirukai iš anos Lietuvos

Dr. Jonas Basanavičius. Skulptorius A. Aleksandravičius.
 Išleido autorius. Papildomas įrašas atviruke: 
“Spaudos darbus visomis kalbomis atlieka Otto ElsnerBerlin S. 42”

Atvirukų istorijos 

Kęstutis K. Šiaulytis 

 Atvirukai iš anos Lietuvos

 Atvirukų kolekcininkai, tyrinėtojai, vis dar nedrįsta viešai pripažinti, kad ši veiklos sritis juos keistu būdu „pagauna“, tarsi užburia. Mėgindami pasiaiškinti-išsiaiškinti savo filokartinės aistros priežastis, jie net mano sergantys kaupimo manija, ar aiškina, tiesiog turintys polinkį kažką rinkti, rūšiuoti, dėlioti, vartyti... Dar kiti randa svaresnių argumentų, taria, jog atvirukus kolekcionuoja dėl profesinių interesų, šie juos domina kaip leidybos sritis, kaip kultūrinis reiškinys, kaip istoriniai praėjusių laikų ženklai... Tikrai, nepatogu šiais mokslo ir visažinystės laikais pripažinti, jog menkas kartono lapelis – atvirukas, turi kažkokią savarankišką, nuo vartotojo, stebėtojo nepriklausomą poveikio galią. Tačiau, kiek daug pasaulyje įvyko permainų nuo 1869 metų, kai buvo išrastas atvirukas, kiek technikos, mokslo, praktinės veiklos naujovių nugulė į užmaršties archyvus, bet atvirukas, beveik nepakeitęs nei formos, nei popierinės prigimties, laukia pirkėjų viso pasaulio muziejuose, garsiųjų, didžiųjų miestų gatvėse, viešbučiuose, oro uostuose, knygynuose! Tas keistas, meninę ir komunikacinę prigimtį apjungęs darinys, matyt pergyvens net pašto tarnybos sunykimą...

 Šiam, šventiniam „LIETUVOS AIDO“ numeriui parinkau publikacijai aštuonis 1919-1939 metais Lietuvoje išleistus atvirukus. Nei vienas iš jų nebuvo kam nors išsiųstas, vadinasi, kažkada pirkti tik sau – kaip vertingi artefaktai, miniatiūriniai brangių idėjų, priminimų, vilčių ženklai. Tai, kas juose autorių, leidėjų, spaustuvininkų su atida įdėta, įpinta, užšifruota – ir šiandien, ieškančiam atsiskleidžia.


A. a. karininkas ANTANAS JUOZAPAVIČIUS. 
Pirmasis žuvusis kovoje už mūsų Nepriklausomybę 
atgimusios Lietuvos karininkas.
 Žuvo: 1919 m. vasario mėn. 13 dieną. Alytuje, 
ant Nemuno tilto.
 Išleido Lietuvos Karo Invalidų Vyčių Brolija.

Kaunas. Nepriklausomybės paminklas.
 (Įrašas ir vokiečių kalba). 
Lietuvos Valstybinė Leidykla – Spaudė “Spindulys”
 Kaune – A. Naruševičiaus foto.

D-ras Vincas Kudirka.
 Papildomas įrašas atviruke, adreso pusėje
Šio atviruko kaina 50 centų. Pelnas skiriamas
 nameliui išpirkti, kuriame mirė Dr. Vincas Kudirka.

LIETUVA. Šiauliai. Kryžių kalnas. 
(Įrašas ir vokiečių kalba). Foto V. Augustinas

Did. Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis
 1392- 1430. (Įrašas ir prancūzų kalba).
 Dailininkas A. Varnas. “Spindulio” klišės ir spauda.
 Įrašas antspaudu: “Atviruko kaina 30 c.”

Verpėja. (Įrašas ir vokiečių kalba).
 Lietuvos Valstybinė Leidykla – 
Spaudė “Spindulys” Kaune – A. Naruševičiaus foto.

Lietuvos Didysis Kunigaikštis Gediminas
valdė 1316-1341 m., įkūrė Vilnių – Lietuvos sostinę;
 žuvo kovoj su kryžiuočiais pas Veliuonos piliakalnį.

Įrašai adreso pusėje: Did. Lietuvos Kun. Gediminas.
 Darbas dailininkės Bron. Lukaševičaitės, gim. 1885 m.
 Kontekų palivarke, Širvintų v., Vilkm. ap.
 Baigus Peterburge gimnaziją Br. Luk. 5 metus mok.
 Barono Štiglico dailės mokykloje Peterburge, 
o paskui studijavo dailės pas Akad. Prof. Ceglinskį
 ir žin. Dail. Gorskį.

 Leid. J. Bajoro “Šviesos” knygyno Vilkmergėje.

Šio atviruko antroji, adreso pusė.
 Atvirukas pažymėtas antspauduotu
 Antano Martinionio ekslibrisu.


Straipsnis ir atvirukai publikuojami 
Valstybės laikraštyje "LIETUVOS AIDAS",
 Nr. 7 (2024).
 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -